Jeremijo 12

₁Teisus tu liktum, VIEŠPATIE,

jeigu įsivelčiau į ginčus su tavimi.

O vis dėlto turiu nusiskųsti tavimi.

Kodėl sėkmė lydi nedorėlius?

Kodėl visi sukčiai tarpsta?

₂Tu juos pasodinai, ir jie suleido šaknis;

vešliai sau auga ir net vaisių neša.

Tu jų lūpose,

bet toli nuo jų širdies.

₃VIEŠPATIE, tu tikrai mane pažįsti; permatai mane,

ištiri mano širdį

ir žinai, kad ji tavo rankose.

Išgaudyk juos kaip avis skerdimui,

atskirk juos nuo kitų žudymo dienai.

₄Kiek ilgai dar turės kraštas liūdėti

ir žolė visur laukuose vysti?

Argi turi gaišti gyvuliai ir paukščiai dėl to,

kad nedorai elgiasi jo gyventojai?

O jie sau sako: „Dievas nemato, ką mes darome!“

₅„Jei lenktynės su pėsčiaisiais tave nuvargino,

tai kaip galėsi varžytis su raiteliais?

Jei tu jautiesi saugus tik ramiame krašte,

tai ką gi darysi Jordano brūzgynuose?

₆Juk net tavo broliai ir namiškiai

klastingai pasielgė su tavimi.

Net jie pakeltu balsu rėkia tau už nugaros.

Nepasitikėk jais,

nors jie ir draugiškai kreiptųsi į tave.

₇Palikau savo Namus, atmečiau savo paveldą.

Savo numylėtinę atidaviau jos priešams į rankas.

₈Mano paties tauta prieš mane atsigręžė

kaip liūtas miške.

Kadangi ji pakėlė balsą prieš mane,

elgiuosi su ja kaip su priešu.

₉Mano tauta – lyg paukštis,

iš visų pusių puolamas plėšriųjų paukščių.

Eikite šen! Rinkitės, visi laukų žvėrys!

Ateikite ir rykite!

₁₀Daug piemenų nusiaubė mano vynuogyną,

nutrypė kojomis mano paveldą.

Jie pavertė mano žavųjį lauką

apleista dykyne,

₁₁padarė jį niūria dykyne;

nuniokotas jis guli prieš mane.

Visas kraštas nuniokotas,

bet nė vienas to neima į širdį.

₁₂Ant visų dykynės kalvų įsikūrė plėšikai,

nes VIEŠPATIES kalavijas ryja žemę

nuo vieno krašto iki kito.

Nėra ramybės žmonėms.

₁₃Jie pasėjo kviečius, o pjauna erškėčius;

nusiplūkė be jokios naudos.

Jie kenčia dėl savo pjūties,

dėl liepsnojančio VIEŠPATIES pykčio“.